.www.stoneage.lt.

Neolito ir bronzos amžiaus chronologija

keramikos AMS datavimo duomenimis (AMS ARCHEOLOGIJA)

Mokslininkų grupės projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (MIP-10021).

Projekto vykdymo laikas: 2010.07. - 2010.12.

Vadovas:dr. Gytis Piličiauskas, Lietuvos istorijos institutas, Archeologijos skyrius

Dalyviai: Gytis Grižas, Lietuvos nacionalinis muziejus

Užsienio partneriai:

prof. dr. Mika Lavento, Helsinkio universitetas, Archeologijos skyrius

dr. Markku Oinonen, Helsinkio universitetas, datavimo laboratorija

dr. Vesa Palonen, Helsinkio universitetas, Fizikos departamento materijos fizikos skyrius

Projekto tikslas yra patikrinti ir patikslinti arba iš esmės atnaujinti Lietuvos neolito ir bronzos amžiaus (5500-600 m. pr. Kr.) chronologiją ir periodizaciją.

Pagrindinis numatomų tyrimų metodas yra šiuo metu tiksliausias iš visų radiometrinių absoliutaus datavimo būdų - akseleruota masės spektrometrija (sutr. - AMS, angl. - Accelerator Mass Spectrometry).

Mokslinio tyrimo objektas yra masiškiausia archeologinė medžiaga - priešistorinių gyvenviečių ir kapų keramika, šiuo metu saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje ir Nalšios muziejuje Švenčionyse. AMS datavimo medžiaga - prie virimo indų paviršiaus prikepusios dervos ir maisto liekanos, taip pat perdegusi osteologinė medžiaga kapų urnose.

Uždaviniai:

1. Taikant reprezentatyvumo ir radimo konteksto aiškumo atrankos kriterijus sudaryti kiek įmanoma reprezentatyvesnę skirtingiems priešistorinės keramikos tipams būdingų pavyzdžių, tinkamų AMS datavimui, kolekciją;

2. Paimti reikalingos masės organinės medžiagos liekanų mėginius, tiesiogiai arba labai artimai susijusius parinktais keramikos pavyzdžiais, ir datuoti mėginius AMS metodu;

3. Įvertinti datavimo rezultatus šiandien Lietuvoje ir rytų Pabaltijyje taikomų chronologinių-periodizacinių schemų bei gretimuose kraštuose anksčiau vykdytų analogiškų AMS tyrimų rezultatų kontekstuose.

Problematika

Istorikams ir archeologams, kurių tyrimų objektai yra praeities reiškiniai ir procesai, laiko nustatymas yra nepaprastai svarbi mokslinio tyrimo dalis. Archeologijoje klaida nustatant radinio ar jų grupės gamybos ir naudojimo laiką gali lemti klaidingų koncepcijų kūrimą, o blogiausiu atveju ir jų visuotinį įsigalėjimą, virtimą sunkiai pakeičiamais stereotipais tiek plačioje visuomenėje, tiek tarp mokslininkų. Archeologinių šaltinių chronologiją reikia vertinti kaip pagrindą, ant kurio vykdomos tolimesnės analizės ir kuriamos interpretacijos. Todėl chronologija nuolatos privalo būti tikslinama ir atnaujinama, ir ypač tuomet, kai atsiranda nauji ir pažangesni archeologinių radinių datavimo metodai.

Šiuolaikinėje Lietuvos archeologijoje pagrindinis datavimo metodas yra tipologinis. Metodo esmė ta, kad grupuojant panašius archeologinius radinius ar struktūras į tipus galima sudaryti šių tipų sekas santykinėje laiko skalėje. Tipologinis metodas pats savaime negali padėti nustatyti absoliutaus priešistorinių laikų daiktų ir statybinių struktūrų amžiaus - jis turi būti kombinuojamas kartu su istoriniais šaltiniais, dendrochronologiniu arba įvairiais radiometriniais datavimo būdais. Kitas tipologinio metodo trūkumas - tikslumas. Neturint pakankamo kiekio radiometriniais būdais gautų datų, kurios Lietuvos neolito ir bronzos amžiaus archeologinės medžiagos atveju yra vieninteliai absoliutinės chronologijos ramsčiai (dendrochronologijos skalės dar nesudarytos, nėra istorinių šaltinių, monetų), Lietuvos akmens amžiaus archeologų sudaromos keramikos, titnago ir akmens dirbinių tipologinės sekos yra labai apytikrės, o kai kurie radinių kompleksai datuojami pusės ar viso tūkstančio metų tikslumu, datavimas mokslininkų dažnai kaitaliojamas ir diskutuojamas.

Taikant absoliutaus datavimo radiometrinius būdus Lietuvos archeologai žymiai atsilieka nuo gretimų Rytų Baltijos kraštų mokslininkų. Ypač tai akivaizdu AMS metodo atveju. Akmens amžiaus keramika AMS būdu buvo sėkmingai datuota ir gauti svarbūs nauji chronologiniai duomenys Kaliningrado srityje ir Karelijoje (Timofeev ir kiti 1994, 1995, 2004), Estijoje (Kriiska ir kiti 2007), Latvijoje (Bērziņš 2008, p. 104-105). Lenkijoje jau 10 metų AMS įranga veikia ir archeologiniai pavyzdžiai datuojami dviejose laboratorijose, Poznanėje ir Gilvicuose. Lietuvos archeologijoje AMS datavimas pirmą kartą sėkmingai panaudotas pačioje XX a. pabaigoje. Kanadiečio archeologo K. Jacobs ir tuomet Vilniaus universiteto doktorantės I. Antanaitis iniciatyva devynių prieš tai akmens amžiui priskirtų skeletų liekanos buvo datuotos Oksfordo universiteto AMS laboratorijoje. Net 6 atvejais buvo gautos žymiai kitokios datos negu anksčiau manyta. Maskvos laboratorijoje daryta ¹⁴C data pasirodė esanti daugiau ne 300 metų pavėlinta. "Neolitiniai" kapai pasirodė esantys keliais tūkstančiais metų senesni arba jaunesni, t.y. mezolitiniai arba geležies amžiaus, o "mezolitiniai" skeletai - keliais tūkstančiais metų jaunesni, t.y. bronzos amžiaus (Ramsey ir kiti 2000). Vos kelios AMS datos tuomet sukrėtė Lietuvos akmens amžiaus archeologijos chronologinius pamatus ir privertė archeologus imtis Lietuvos priešistorės periodizacijos tobulinimo (Antanaitis, Girininkas, 2000)...

Projekto metu Helsinkio universiteto Datavimo laboratorijoje bus gautos 25 AMS datos. Rezultatai bus interpretuojami rytų Baltijos kontekste, publikuojami projekto dalyvių bendruose straipsniuose Lietuvos ir tarptautiniuose leidiniuose.

Literatūra

Antanaitis, I. & Girininkas, A. 2000. Neolithic chronology and periodization in Lithuania. - Neolithic chronology of East Europe. Sankt Petersburg, 5-7.

Bērziņš V. 2008. Sārnate: living by a coastal lake during the East Baltic Neolithic. Acta Universitatis Oulensis B86, Oulu.

Kriiska A., Lougas L., Lohmus M., Mannermaa K. & Johanson K.. 2007. New AMS Dates from Estonian Stone Age Burial sites. Estonian Journal of Archaeology 11 (2), 83-121.

Peets J., Kriiska A. and Lavento M. 2005. New Ams Dates Of The Neolithic And Bronze Age Ceramics In Estonia: Preliminary Results And Interpretations. Estonian Journal of Archaeology 9 (1), 3-31

Piezonka H.. 2008. Neue AMS-daten zur frühneolithischen keramikentwicklung in der Nordosteuropäischen waldzone. Estonian journal of archaeology 12 (2), 67-113.

Ramsey C. B., Pettitt P. B., Hedges R. E. M., Hodgins G. W. L. and Owen D. C., 2000. Radiocarbon dates from the Oxford AMS system: archaeometry datelist 29. Archaeometry 42, 1, 243-254.

Timofeev V., Zajceva G., & Possnert G.. 1994. The radiocarbon chronology of Zedmar Neolithic culture in the South-Eastern Baltic area. Światowit 39, 125-134.

Timofeev V., Zajceva G. & Possnert G.. 1995. Neolithic chronology in the South – Eastern Baltic area in a view of C14 accelerator datings. Fornvännen 90 (1), 207-212.

Timofeev V., I., Zaitseva G., I., Lavento M., Dolukhanov P. and Halinen P., 2004. The radiocarbon datings of the Stone Age-Early Metal Period on the Karelian isthmus. Geochronometria 23, 93-99.